Praėjusį antradienį socialinio verslo programos „Change4Future“ internetinių seminarų ciklas jau ketvirtą kartą prie ekranų pritraukė kelis šimtus verslo kūrimu besidominčių žmonių. Šįkart tiesioginiame eteryje apie pokyčių lyderystę kartu su „ChangeMakers‘ON“ vadove Simona Šimulyte diskutavo kunigas Algirdas Toliatas.
LR Policijos kapelionas, garsus dvasininkas ir knygų autorius taip pat yra vienas iš pokyčių lyderių Lietuvoje. Prieš beveik metus jis tapo vienu iš Bendrystės ir socialinių inovacijų centro „Ramintoja“ iniciatorių.“.
Net geriausios idėjos „pakimba“ dėl nesusikalbėjimo
Pasak kunigo A. Toliato, šiuo metu visame pasaulyje susiklosčiusi situacija daro mus visus stipresniais. Ir vienintelis kelias įveikti visus sunkumus – būti bendruomeniškiems.
„Bendruomeniškumas – tai praturtinimo kelias. Tik girdėdami ir suprasdami vieni kitus, mes galime labai daug kartu pasiekti. Pokyčių lyderis turi ne tik būti pats stiprus, bet ir sugebėti įveiklinti kitus, pamatyti jų talentus ir „uždegti“ naujiems darbams.
Jei tu įkalbėjai žmogų kažką padaryti, tai dar nereiškia, kad jis tai darys su didele motyvacija. Bet jeigu sugebėsi pataikyti į tai, kas žmogui įdomu – jis tai darys nepriklausomai nuo to, ar tu prižiūri jo darbą, ar ne“, – „online“ seminare pasakojo kunigas.
Jis įsitikinęs, kad nėra tokių žmonių, kurie sugebėtų viską padaryti vieni patys. Todėl pokyčių lyderio misija – pritraukti tuos žmones, kurie papildytų jo trūkumus.
Jis pastebi ir tai, kad būna tokių svajotojų, kurie niekada gyvenime nerealizuoja savo svajonių, nes nesugeba suburti tinkamos komandos. Dažniausiai pasitaikanti problema – visi žmonės nori dirbti su panašiais į save: pvz., idėjų „generatoriai“ nemėgsta biurokratų, kurie skaičiuoja, pildo lenteles.
Pasak kunigo, bet tame ir yra esmė, kad jiems tokių žmonių gyvybiškai reikia – tai yra jų trūkstama grandis. Todėl pokyčių lyderio užduotis yra rasti bendrą kalbą su tais charakterių tipais, kurie jam yra svetimi. Taip išugdomos pamatinės vertybės, tokios kaip pagarba, pasitikėjimas.
Anot jo, net mažiausias „kabliukas“ ar nesusikalbėjimas kartais sugriauna pačias didžiausias svajones. Jis pataria komandose, ypač naujose, susivienodinti informaciją, nes kitu atveju gresia konfliktas. Pvz. vienam greitai yra tą pačią dieną, kitam po savaitės, trečiam – po mėnesio.
Todėl visada reikia kuo labiau susikonkretinti „greitai – tai kiek?“. Pasak jo, tokių konfliktų iš niekur tikrai yra labai daug. Vietoje to, kad vyktų kūrybinis konfliktas dėl geresnio bendro rezultato, daugelis nukreipia savo energiją į visai beprasmiškus dalykus.
Socialinis verslas negali būti tik hobis
„Online“ seminaro moderatorė S. Šimulytė atkreipė dėmesį į tai, kad socialiniai inovatoriai dažnai yra kviečiami mokytis iš komercinio verslo. Tačiau ne tik socialinis verslas gali sau pritaikyti įvairių tradicinio verslo modelių, bet ir priešingai.
„Jeigu grįžtume į 1980-uosius metus, kai pradėjo gimti pirmieji socialiniai verslai, tai, manau, kad tradicinis verslas yra daug dalykų išmokęs būtent iš socialinio verslo.
Netgi socializavimasis su savo komanda, tas pats žmogiškumo įnešimas, empatija su žmonėmis, su kuriais sieki bendrų tikslų – visa tai atėjo iš socialinio verslo. Šiandien bet kuriame versle dėmesys darbuotojui jau netgi nebe privalumas, o savaime suprantamas dalykas“, – mintimis dalijosi S. Šimulytė.
Jai pritarė ir kunigas A. Toliatas, tačiau pridūrė, kad ir socialiniame versle labai svarbūs tradicinio verslo elementai, tokie kaip žmogiškieji resursai, finansai, profesionalumas, motyvacija.
„Jeigu į socialinį žiūrėsime lyg į savanorystę, kaip į hobį, kad jei turiu laiko – tai darau, jei ne – tai ne, tai tokiu atveju mes padarysime kažką labai nekokybiško ir netvaraus, lengvai pažeidžiamo“, – įsitikinęs kunigas.
Pasak jo, vystant socialinį verslą reikia rasti aukso vidurį tarp komercijos ir pokyčių kūrimo. Vieni į socialinių inovacijų sritį ateina su labai kilniaširdišku tikslu padėti kitiems žmonėms. Kiti ateina su aiškiu tikslu užsidirbti.
Dar kiti ateina su kilniu tikslu, bet galiausiai juos „pramuša“ godumas ar po daug nesėkmių nuleidžia rankas. Nors „socialinio verslo“ sąvokoje abu žodžiai papildo vienas kitą, tačiau ilgainiui dažniau akcentuojant „verslą“, socialinis verslas gali pamesti savo misiją ir tapti tik komerciniu verslu.
„Ramintoja“ – visų žmonių projektas
Pokalbio metu S. Šimulytė pastebėjo, kad kunigas A. Toliatas jau gan seniai žinomas kaip pokyčių lyderis Lietuvoje, tačiau tai dar akivaizdžiau tapo, kai prieš beveik metus jis inicijavo Bendrystės ir socialinių inovacijų centro „Ramintoja“ įkūrimą Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios erdvėse.
Žmonės dabar į bažnyčią ateina ne kaip į bažnyčią, o kaip į bendruomenės namus.
„Aš niekada nesistengiau būti tradiciniu arba netradiciniu kunigu – tiesiog eigoje žiūri, kas yra paveiku. Yra tam tikri principai, kurie turi išliekamąją vertę – pvz. pasitikėjimas, pagarba. Pavyzdžiui, kai kurios vertybės prieš 2000 metų, 500 metų ar dabar išliko lygiai tokios pačios.
Jeigu žiūrėtume į laužą, tai tradicija būtų – surinkti žarijas, o ne pelenus. Bet kartais gyvenime taip atsitinka, kad įmonės ar organizacijos prisirenka pelenų ir per tūkstantį metų jų pasidaro labai daug. Žarijas rinkti nėra labai lengva, nes reikia išrinkti tai, kas veikia, esminius dalykus ir rasti naujus perteikimo būdus“, – pasakojo kunigas.
Pasak jo, inovacijos svarbios bažnyčiai todėl, kad jeigu nebūtų ieškoma naujų būdų perteikti informaciją žmogui, bažnyčia taptų nebenaudinga – ji tiesiog nebepasiektų žmogaus.
Ir dėl to ta tradicija be inovacijos tampa tarsi neįgali, neveiksminga. Jis prisipažino, kad jam kaip kunigui labai svarbu, kas rūpi šiuolaikiniam žmogui.
„Kol tu judi, tol tu esi gyvas. Gyvenimas ir yra nuolatinis pokytis. Net ir ta pati šeima: susituokia, būna vienoks santykis, aplinka, metai bėga, viskas keičiasi.
Ir jeigu mes kartu su augančiomis kompetencijomis, besikeičiančiu darbu nesikeisime – tas pokytis mus paskandins. Vadinasi, mes turime nuolatos reaguoti“, – mintimis dalijosi A. Toliatas.
Pasak jo, visi įsivaizduoja, kad pokyčių lyderis turėtų būti kažkoks konkretus žmogus. Bet iš tiesų, tai tuo lyderiu gali būti kiekvienas.
Pvz. valytoja irgi gali būti pokyčių lydere, jeigu matydama šiukšlę ne savo darbo sektoriuje ją pakelia. Tad pirmiausia pats žmogus sau turi suprasti, kad jis yra integralus kurti pokyčius – tereikia tik noro.
Originalus straipsnis publikuotas Kas Vyksta Kaune.
